Fiziškai įkūnytos istorijos: Laiko paženklintos knygos

Laikas įprastai laikomas tuo, nuo ko paveikslą reikia apsaugoti: naudojami archyviniai pagrindai, vis stabilesni pigmentai, negelstantis lakas – viskas tam, kad kūrinys išliktų nepakitęs. Dominuojančioje kultūroje pirmenybė teikiama tam, kas nauja, švaru ir nepriekaištinga, rečiau atsigręžiant į laiko paliktus ženklus. Tačiau menininkę labiau domina tai, kas talpina savyje patirtį. Ji renkasi priešingą kelią – savo kūriniams leidžia senti: tam tikrose jos parinktose vietose pigmentai blunka, metalai pasidengia patina, o lako įskilimai su laiku gilėja.

Savo kūryboje menininkė nagrinėja laiko tėkmę ir entropijos dėsnius – nuolatinę įtampą tarp nykimo ir tęstinumo, kurioje atsiskleidžia visas tarpinių būsenų spektras. Kartais sustabarėjusios struktūros tampa suvaržymais, todėl jų neišvengiama griūtis išlaisvina. Tačiau greta destrukcijos išryškėja orus formos atsparumas ir laiko įtvirtintas tęstinumas. Šie procesai nuolat pinasi, kol laikas palaipsniui ištrina kasdienį triukšmą, palikdamas tik tai, kas svarbiausia.

Laiko palikti pėdsakai – ne defektai. Tai „fiziškai įkūnytos istorijos“ – terminas, kuriuo menininkė apibūdina visus savo kūrinius. Ji dirba mišria technika: jungia akrilą, aliejų, oksiduojančius dažus, skeldėjančius mediumus ir aukso lapelius. Koliažo elementai – nuo autentiškų puslapių iš negrįžtamai suplyšusių knygų ir įvairių metalų iki gamtinių medžiagų bei supjaustytų senų drobių. Taip gimsta daugiasluoksnės abstrakcijos, pasižyminčios sodria faktūra ir paviršiaus gyliu.

FIZIŠKAI ĮKŪNYTOS ISTORIJOS: LAIKO PAŽENKLINTOS KNYGOS

Kiekviena knyga savyje neša dvi istorijas. Viena atspausdinta puslapiuose, kita – įrašyta pačiame knygos kūne. Tai laiko nugairintas viršelis, nepažįstamo žmogaus pieštuku palikta pastaba paraštėje, pageltusio popieriaus dėmės. Šios antrosios istorijos nerasime jokio leidyklos tiražo kopijose – ji unikali ir priklauso tik tam vienam, konkrečiam egzemplioriui.

Žmogaus lyginimas su knyga nėra atsitiktinis. Ši paralelė natūraliai įaugusi į kalbą: mes bandome vienas kitą „perskaityti“, vienus matome lyg „atverstas“, kitus – lyg „uždaras“ knygas, mokomės suprasti žmones „tarp eilučių“ arba stebime, kas „užrašyta jų veiduose“. Tačiau tiek mene, tiek žmogaus gyvenime laiko paliktos žymės dažniausiai vertinamos kaip trūkumas. Paveikslai saugomi, kad išliktų nepavaldūs laikui. To paties neretai tikimasi ir iš žmogaus: kad išgyventa patirtis jo nepažymėtų.

Tačiau ši serija liudija ką kita: laiko paliktos žymės yra ne tik gražios, bet ir orios. Jos rodo ne pažeidimą, o patirtį: ir randus, ir juoko raukšles. Ne visos jos matomos iš karto.

Menininkės drobėse knyga virsta abstrakčia keturkampe forma: tik nugarėle, lentynos bloku, atskiru puslapiu. Šis keturkampis motyvas serijoje kaskart įgauna vis kitą prasmę. Vienur tai pamatas, ant kurio netolygiai kaupiasi žinios; kitur – pamažu į šoną slystantis tvarkos iliuzijos karkasas, o kartais – svetimų naratyvų siena, iš kurios gelmių mus stebi veidai, arba asmeninis archyvas, kuriame istorijos vis dar rašomos. Ir kiekvienu atveju, norint perskaityti tą tikrąją, paslėptąją istoriją, prie kūrinio reikia prieiti arti.