Trakų Vokės dvaras įsikūręs vaizdingame Vokės upės slėnyje, ant kalvos, šalia nuo seno svarbių kelių iš Vilniaus į Trakus ir Gardiną. Dvaro vietą ir planą nulėmė gamtinė aplinka bei istoriniai susisiekimo keliai.
Rašytiniuose šaltiniuose dvaras minimas nuo 1618 m., kai jis priklausė LDK pakancleriui Povilui Steponui Sapiegai. Tuomet sodyba jau buvo didelė, su gyvenamaisiais ir ūkiniais pastatais, bravoru, pirtimi, kūdromis ir palivarku už Vokės upės. XVII–XVIII a. dvaras dažnai keitė savininkus, buvo niokojamas karų metu, ypač Šiaurės karo laikotarpiu.
XVIII a. pabaigoje dvarą valdę Dombrovskiai atnaujino sodybą ir suformavo dabartinę jos kompoziciją, aiškiai atskirdami reprezentacinę ir ūkinę dalis. XIX a. viduryje dvarą įsigijo Tiškevičiai, kurių laikais Vokė tapo pagrindine šeimos rezidencija. 1875–1880 m. pastatyti nauji istorizmo stiliaus rūmai, sutvarkytas parkas ir visas ansamblis, suformavęs šiandien atpažįstamą dvaro vaizdą. Dvaras veikė ir kaip modernus ūkis.
XX a. pradžioje dvarą paveikė šeimos netektys ir karai. Pirmojo pasaulinio karo metu dalis turto buvo išgrobstyta, o tarpukariu dvaro atkurti nepavyko. Po Antrojo pasaulinio karo čia veikė sovietinės institucijos, vėliau – Žemdirbystės ir dirvožemio institutas. Rūmai restauruoti XX a. 8-ajame dešimtmetyje.
Po Nepriklausomybės atkūrimo institutas išsikėlė, o 2013 m. rūmus perėmė Vilniaus miesto savivaldybė. Nuo 2014 m. dvarą valdo VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“.
Šiandien Trakų Vokės dvaro ansamblis yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas, kurį sudaro 16 pastatų: rūmai, parkas, koplyčia, vartai, sargų nameliai ir ūkiniai statiniai, liudijantys kelių šimtmečių dvaro istoriją.
Naujųjų Trakų Vokės dvaro rūmų projektą XIX a. pabaigoje užsakė grafas Jonas Vitoldas Emanuelis Tiškevičius. Rūmus suprojektavo italų kilmės Varšuvos architektas Leandras Markonis, vienas ryškiausių to meto reprezentacinės architektūros kūrėjų. Projektuojant buvo remtasi Varšuvos Łazienki rūmai pavyzdžiu – buvusia paskutinio Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stanislovas Augustas Poniatovskis vasaros rezidencija.
Rūmai statyti 1876–1880 m., prižiūrint pačiam architektui. Nors projektas aiškiai susijęs su Łazienki rūmais, Trakų Vokės rezidencija nėra kopija – tai savarankiška, XIX a. poreikiams pritaikyta interpretacija. Rūmai buvo modernūs: turėjo centrinį šildymą, sanitarinius mazgus ir patogų patalpų zonavimą.
Architektūroje dera neorenesanso ir neoklasicizmo bruožai, interpretuoti itališkų vilų dvasia. Pastatas simetriško, sudėtingo plano, su belvederiu, portiku ir oranžerija. Fasadus puošė alegorinės skulptūros ir Tiškevičių Lelivos herbas. Skulptūras sukūrė Varšuvos skulptorius Liudvikas Kuchaževskis; jos neišliko, tačiau yra vilčių jas ateityje atkurti.
Vidaus erdvės atitiko reprezentacinių rezidencijų kanonus:
cokolinis aukštas – ūkio ir tarnų reikmėms,
pirmasis aukštas – reprezentacijai ir šeimininkų apartamentams,
antrasis aukštas – šeimos ir svečių patalpoms.
Pirmojo aukšto ašis jungė holą, pokylių salę ir oranžeriją. Didysis holas su kolonomis ir kupolu buvo pagrindinė reprezentacinė erdvė. Dešiniajame sparne buvo šeimininko biblioteka, kabinetas ir miegamasis, kairiajame – grafienės Izabelės Hortenzijos apartamentai. Iškilmingiausios patalpos – Baltoji (pokylių) salė, valgomasis su neogotikinėmis lubomis ir oranžerija. Interjerai garsėjo prabanga, šviesa ir meniška apdaila, tačiau didelė jų dalis sunyko per karus.
Šiandien rūsiai ir dalis erdvių restauruoti ir pritaikyti edukacijoms.
XIX a. Tiškevičiai buvo žinomi kaip meno ir senienų kolekcininkai. Rūmuose buvo sukaupta tapybos darbų, šeimos portretų, gobelenų ir kitų vertybių kolekcija, formuota padedant grafui Mykolas Tiškevičius, gyvenusiam Paryžiuje. Deja, per XX a. karus ir okupacijas visa kolekcija buvo prarasta.
Šiandien apie buvusią meno gausą liudija tik istoriniai šaltiniai, nuotraukos ir tyrimai, leidžiantys įsivaizduoti Trakų Vokės rūmus kaip svarbų XIX a. kultūrinį ir meninį centrą.
Trakų Vokės dvaro sodybos ansamblis užima apie 43 ha, iš jų apie 22 ha sudaro parkas. Nors valda nėra didžiausia Lietuvoje, jos meninė ir kraštovaizdinė vertė išskirtinė: parkas organiškai apgaubia rūmus, koplyčią ir ūkinius pastatus, sudarydamas vientisą istorinį peizažą.
Parke dera dvi dalys: reguliarioji (geometriškai suplanuota) zona ir peizažinė (laisvesnė, gamtiška) dalis. Šią struktūrą išryškina banguotas reljefas ir Vokės upės slėnis, suteikiantys parkui vaizdingų perspektyvų.
Želdynai čia minimi jau XVII–XVIII a. – inventoriuose aprašomi daržai, gėlynai ir sodas. 1863 m. dokumentai liudija jau susiformavusį parką ir net tris oranžerijas, kuriose augintos vynuogės, citrusai ir kiti egzotiniai augalai.
Svarbus parko elementas – vanduo. XIX a. vidurio planuose matomi tvenkiniai ir kūdros, turėję ir estetinę, ir praktinę reikšmę. XIX a. pabaigoje grafas Jonas Vytautas Emanuelis Tiškevičius plėtojo žuvininkystę: pertvarkyti tvenkiniai, suformuota tarpusavyje sujungtų baseinų sistema, kurios fragmentai išlikę iki šiol.
XIX a. antroje pusėje parkas tapo reprezentacine ir laisvalaikio erdve: atsirado alėjos, takai, altanos, šiltnamiai, pramogų aikštelės, fazanynas. Į sodybą vedė įspūdingos liepų alėjos nuo vartų, o parkas vasaromis traukė svečius iš Vilniaus ir Varšuvos.
Didžiausi pokyčiai įvyko 1898–1900 m., kai parką pertvarkė prancūzų kraštovaizdžio architektas Édouard François André (kartu su sūnumi René Jules Édouard André). Jis ne kūrė „nuo nulio“, o moderniai perkomponavo esamą struktūrą, išplėtė parką į upės slėnį, sustiprino perspektyvas ir aiškiai sujungė geometriją su peizažine dalimi.
Prie rūmų suformuotas parteris su fontanu, išryškintos pagrindinės ašys, įrengtos apžvalgos vietos, takai, laiptai, mažoji architektūra. Dalis sprendinių išliko iki mūsų dienų.
Parkas saugomas valstybės: 1958 m. paskelbtas saugomu, 1986 m. – respublikinės reikšmės gamtos paminklu. Pastaraisiais metais tvarkoma istorinė struktūra, atkurtas pagrindinis fontanas, sutvarkyta reprezentacinė parko dalis. Parke auga vietinės ir introdukuotos medžių bei krūmų rūšys – liepos, klevai, uosiai, ąžuolai, taip pat įvairūs spygliuočiai.
Trakų Vokės parkas šiandien – gyvas istorinis kraštovaizdis, kuriame susitinka kelių šimtmečių dvaro istorija, kraštovaizdžio architektūra ir gamtos įvairovė.
Trakų Vokės koplyčia – privati Tiškevičių funduota sakralinė erdvė, vėliau tapusi svarbia vietos bendruomenės dalimi. Šaltiniai mini koplyčią dar iki Tiškevičių laikų; tikėtina, kad ji buvo statoma ar perstatoma etapais. Po karų ir sovietmečio koplyčia buvo apleista (1948 m. uždaryta), tačiau atkūrus Nepriklausomybę grąžinta tikintiesiems ir 1992 m. konsekruota. Atnaujinimo kulminacija – 2016 m. pašventintas atkurtas altorius. Šiandien koplyčioje vyksta mišios lietuvių ir lenkų kalbomis.
Architektūra – neogotikinė, su kripta po pastatu; viduje išlikęs dekoras, mozaikinės plytelės, simboliniai įrašai ir Tiškevičių giminės palaidojimai.
XIX a. pabaigoje reprezentacinę sodybos dalį apjuosė tvora su mūriniais stulpais, akmenų cokolių ir metalinėmis ažūrinėmis dalimis. Įvažiavimus žymi treji vartai: Raudonieji (pietiniai), Baltieji (vakariniai) ir Tarnų (šiauriniai). Vartai kūrė pirmąjį įspūdį ir pabrėžė kompozicines ašis, vedančias rūmų link.
Sodyboje išliko įvairios paskirties statiniai: oficina, virtuvės pastatas (su požeminiu tuneliu į rūmus), skalbykla–pirtis, ūkvedžio namas, kumetynas, svirnas, vandens bokštas, kalvė, ledainė, taip pat arklidės ir kiti ūkiniai pastatai. Išskirtinės – XIX a. pabaigoje statytos puošnios arklidės, šiandien pritaikytos administracinėms ir bendruomenės reikmėms.
XX a. viduryje dvaras buvo konfiskuotas, o istorinė žemėvalda išnyko – dvaras tapo Trakų Vokės miestelio branduoliu, dalis teritorijų urbanizuotos. Šiandien ansamblis priklauso skirtingiems savininkams: nuo 2014 m. rūmus ir dalį objektų valdo VšĮ Trakų Vokės dvaro sodyba, parką nuo 2012 m. prižiūri Vilniaus miesto parkai, dalis pastatų yra privačiose rankose, o koplyčia priklauso parapijai.
Nuo 2013 m. vyksta nuoseklūs tyrimai ir tvarkybos darbai: atnaujinamos parko ir pastatų erdvės, restauruojami vartai, tvarkomi rūmai. Šiandien dvaras atviras lankytojams – čia vyksta ekskursijos, edukacijos, kultūros renginiai, o istorinės erdvės tampa ir filmavimo aikštele.
