Meninis projektas „Reliktai“

Prancūzų rašytoja Annie Ernaux savo memuare „Metai“ rašo: „…atmintis niekad nepaliauja. Ji suporuoja mirusiuosius su gyvaisiais, tikras būtybes su išgalvotomis, sapnus su istorija.“

Meniniame projekte „Reliktai“ autorė tyrinėja, kaip daiktai iš kasdienės aplinkos, atsitiktinai išlikdami ar sąmoningai išsaugomi, įkūnija mūsų ryšį su praeitimi, laiko tėkmėje iškeliavusiais žmonėmis. Su iš ankstesnių kartų išlikusiais artefaktais mus sieja iš artimųjų girdėtos ar mūsų pačių išgyventos istorijos ir prisiminimai, pripildantys objektus sentimentalia verte. Saugodami šiuos objektus ne tik išsaugome asmeninius prisiminimus, bet padedame nepranykti ir kolektyvinei atminčiai, apjungiančiai anksčiau gyvenusių žmonių bendras patirtis.

Šiame projekte reliktais tampa daiktai iš seno, medinio namo, priklausiusio ankstesnėms autorės giminės kartoms: seni žaislai, indai, baldai ir kitos interjero detalės. Su daugeliu šių objektų ją sieja asmeniniai prisiminimai apie artimuosius ar apie juos girdėti pasakojimai, tačiau nemaža dalis objektų yra nesunkiai atpažįstami ir parodos žiūrovui. Nors masinių tiražų gaminiai neišsiskiria savo unikalumu, tačiau tapdami laiko liudytojais jie prisipildo įvairių asmeniškumų, kurie vėliau atranda sau vietą kolektyvinėje atmintyje, apjungiančioje asmenines žmonių patirtis į bendrą visumą.

Reliktus iš savo giminės namo autorė tapo naudodama bizantiškosios ikonografijos technologijas, kurias interpretuodama suteikia šiems objektams tapybinį pavidalą, pabrėžiantį mūsų ryšio su praeitimi sakralumą. Ji tapo ant medžiaga dengtų ir gruntuotų medžio lentelių. Objektams tapyti maišo temperą iš prodėdės paliktų pigmentų, rastų senajame name, ir kiaušinio trynio. Daugelio objektų foną padengia imitacinio aukso folija, taip tarsi vizualiai perkeldama juos iš įprastinės jų erdvės – vietos namuose – į paslaptingumo, sakralumo turinčią simbolinę ir beribę „atminties“ erdvę. Tačiau tuo pačiu palieka vietos abejonėms: ar tai, kas mums šiandien atrodo brangu ir reikšminga, taip pat išliks ir ateityje? Likusių objektų fonus dengia aliejinių dažų sluoksniu, taip norėdama pabrėžti ne tiek simbolinį objektų išaukštinimą, kiek tylų ir ramų kasdienybės tęstinumą, kurį šie reliktai talpina savyje.

Šalia tapybos formatu įamžintų reliktų autorė renka ir eksponuoja pirminiame savo kontekste vietos nebeturinčius daiktus: surūdijusias kaminų skardas, krosnių sklendes, kitus panašią estetiką turinčius objektus. Kontrastas tarp aukso reliktų fone ir rūdžių, paženklinusių eksponuojamus objektus, tampa įtampos tarp praeities, dabarties ir ateities ženklu ir atspindi, kad tai, kas vienu metu mums atrodo svarbu, taip pat gali būti laiko rūdžių nusinešta į užmarštį.