Trakų Vokės dvaro kolektyvas dalyvavo ekspedicijoje į Lenkiją Tiškevičių keliais
Trumpas sustojimas Bžezno kaime. Marchvickių rūmai Bžezne (lenk. Brzeźno) – mažai žinomas Leandro Marconi projektas, įgyvendintas apie 1900 m. Nedidelių rūmų architektūroje atsispindėjo Natolino rūmų Varšuvoje ir Lazienkų rūmų ant vandens įtaka. Šis objektas mums buvo ypač įdomus, nes turėjo panašumų su Vokės rūmų pietinio fasado sprendiniais. Šiuo metu rūmai priklauso privačiam savininkui ir buvo restauruoti.
Apžiūrėjome Jablonos (lenk. Jabłonna) dvaro sodybą. Nuo viduramžių ji priklausė Plocko vyskupams, o 1773 m. dvarą įsigijo valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio brolis vyskupas Mykolas Poniatovskis. Kitais metais naujos rezidencijos projektą parengė karaliaus dvaro architektas Domenikas Merlini – Lazienkų Rūmų ant vandens autorius.
1834–1843 m. ankstyvojo klasicizmo ansamblį renovavo Henrikas Marconi, pastatęs ir naujų statinių, tarp jų garsiąją triumfo arką Juzefo Poniatovskio garbei. XIX a. pradžioje rezidencija priklausė Juzefui Poniatovskiui – kovų už nepriklausomą Lenkiją didvyriui.
1867–1945 m. Jablonos dvaras priklausė Potockiams, o nuo 1953 m. perduotas Lenkijos mokslų akademijai ir šiandien veikia kaip konferencijų centras. Ansamblį supa daugiau nei 25 ha parkas, kuriame išliko vertingų mažosios architektūros objektų – oranžerija, kiniškas namelis, triumfo arka ir kt. Tai puikiai išlikęs reprezentacinis dvaro ansamblis, stilistiškai ir istoriškai susijęs su Vokės dvaro istorija.
Lankėme Varšuvos Povonzkų kapines (lenk. Cmentarz Powązkowski). Katalikų kapinės šioje vietoje buvo įsteigtos XVIII a. pabaigoje, o šiandien jų teritorija siekia 43 ha. Greta veikia senosios žydų, evangelikų reformatų, evangelikų liuteronų, musulmonų, totorių, stačiatikių ir karių kapinės.
Povonzkų nekropolis, kurio bendras visų kapinių plotas viršija 140 ha, yra tarsi atskiras mirusiųjų miestas Varšuvoje. Čia ilsisi ryškiausios XIX–XX a. Lenkijos asmenybės, atsiskleidžia miesto istorija, įvairovė ir laidojimo tradicijų kaita.
Šiose kapinėse palaidota ir daug Lietuvos istorijai svarbių žmonių. Aplankėme Henriko Marconi kapą.
Vaikščiojome Ujazduvo alėjose (lenk. Aleje Ujazdowskie), susiformavusias XVIII a. pirmoje pusėje kaip pagrindinio kelio nuo Varšuvos pilies link Ujazduvo pilies, Lazienkų rezidencijos ir toliau į Vilanuvo rūmus dalį. XIX a. prestižiniuose sklypuose abipus gatvės iškilo Lenkijos aristokratų ir pramonininkų rezidencijos bei vilos.
Leandro Marconi kūrybos laikotarpis sutapo su intensyviomis statybomis šioje gatvėje – čia jis suprojektavo ne vieną rezidenciją. Iki mūsų dienų išliko keli jo darbai, tarp jų Sobańskių rūmai, Wilhelmo Elliso Rau rūmai bei Marconi rūmai, kuriuose šiandien įsikūrusi Lietuvos Respublikos ambasada Lenkijoje. Kelionės metu apsilankėme ir ambasadoje, kuri dar vadinama „Rūmai po artišokais“, kur susitikome su ambasados darbuotojais ir ambasadoriumi Valdemaru Sarapinu. Atminimui įteikėme istorinį Trakų Vokės dvaro leidinį ir pakvietėme apsilankyti dvare.
Tiškevičiai daug laiko leisdavo Varšuvoje – Jonas Vitoldas Emanuelis Tiškevičius su žmona turėjo rezidenciją šioje prestižinėje gatvėje ir galėjo pažinti Leandro Marconi kūrybą. Šios aplinkybės neabejotinai turėjo įtakos architekto pasirinkimui bei Vokės rūmų architektūriniam pavidalui.
Nors per Antrąjį pasaulinį karą didelė dalis Ujazduvo alėjų pastatų buvo sunaikinta, po rekonstrukcijų čia iki šiol jaučiamas šios miesto dalies charakteris ir XIX a. antrosios pusės prabangaus gyvenimo dvasia.
Aplankėme karališkąją rezidenciją–parką Lazienkose. Lazienkų rūmų ir parkų kompleksą vasaros rezidencijai XVIII a. antroje pusėje įsirengė paskutinysis Abiejų Tautų Respublikos valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis. Šiandien tai laikomas gražiausiu ir vienu didžiausių viešųjų istorinių parkų Varšuvoje, užimančiu 76 ha teritoriją, su rūmais ir paviljonais, veikiančiais kaip muziejai.
Svarbiausiu apsilankymo akcentu tapo Rūmai ant vandens (1772–1793) – vienas žymiausių Lenkijos klasicizmo architektūros kūrinių. Šie rūmai tapo įkvėpimu daugeliui vėliau statytų rezidencijų, tarp jų ir Vokės dvaro rūmams.
Apžiūrėjome Vilianuvo (lenk. Wilanów) priemiestį ir karališkąją Vilianuvo rezidenciją. Šiuos rūmus XVII a. antroje pusėje savo šeimos privačiam gyvenimui pasistatydino Abiejų Tautų Respublikos valdovas Jonas Sobieskis. Tai viena geriausiai Lenkijoje išlikusių XVII–XVIII a. barokinių rezidencijų su įspūdingu barokiniu parku.
Rezidencijoje šiandien veikia turtingas istorijos ir meno muziejus. XIX a., valdant Potockiams (1799–1892), rūmų priežiūros ir atnaujinimo darbus ilgą laiką vykdė Henrikas Marconi, talkinamas Leandro Marconi ir kitų giminaičių.
Tuo metu buvo modernizuoti rūmai, atnaujinta Šv. Onos parapinė bažnyčia (1857–1870), pastatytas įspūdingas neogotikinis Stanislovo Kostkos ir Aleksandros Potockių mauzoliejus.
Aplankėme Rogalino dvaro sodybą – rūmus, parką ir Račinskių giminės laidojimo koplyčią ir Rožės Potockytės-Krasińskos-Račinskos kapą.
Rogalinas šaltiniuose pirmą kartą paminėtas XIII a., o nuo XVIII a. vidurio iki XX a. vidurio dvaras priklausė Račinskių giminė. 1770–1776 m. Kazimieras Račinskis čia pastatė vėlyvojo baroko ir ankstyvojo klasicizmo rūmus bei išplėtojo visą sodybos ansamblį.
Šiandien Rogalinas yra viena didžiausių ir geriausiai išlikusių XVIII–XX a. pradžios Lenkijos kilmingųjų rezidencijų, apsupta įspūdingo kraštovaizdinio parko. Dvaras priklauso Nacionalinis muziejus Poznanėje ir veikia kaip jo padalinys.
Rogalinas svarbus ir Trakų Vokės dvaro istorijai. Po Vokės dvaro valdytojo Jono Juozapo Tiškevičiaus mirties (1903) bei netrukus mirus jo žmonai Elžbietai Marijai Krasińskytei-Tiškevičienei (1906), jų mažamečių vaikų globą perėmė senelė Rožė Potockytė-Krasińska-Račinska. Ištekėjusi už įtakingo meno mecenato Edvardo Račinskio, ji tapo Rogalino šeimininke. Būtent čia didelę dalį vaikystės praleido našlaičiais likę Tiškevičių vaikai – Sofija, Jonas, Vladislovas ir Mykolas.
Rogalinas lenkams yra ypatinga atminties vieta. Rožės ir Edvardo Račinskių sūnus Edvardas Račinskis 1934–1945 m. buvo Lenkijos ambasadorius Londone, vėliau emigracinės vyriausybės užsienio reikalų ministras, o 1979–1986 m. – Lenkijos prezidentas emigracijoje. Šiandien rūmuose įrengtas jo kabinetas-muziejus, o jis pats palaidotas Rogalino dvaro Šv. Marcelino koplyčios kriptoje greta tėvų.
1939 m. iš Vokės pasitraukusi Ana Radvilaitė-Tiškevičienė su vaikais prieglobstį Londone rado būtent Edvardo Račinskio namuose.
