Jungtinė tapybos paroda „Tyla ir šviesa. Sugrįžimai“

Trakų Vokės dvare nuo 2026 m. gegužės 12 d. eksponuojami šešių Kaune gyvenančių ir kuriančių autorių – Antano Andziulio, Aušros Andziulytės, Laimos Drazdauskaitės, Aistės Juškevičiūtės, Gintaro Kušlio ir Serenos Pečiūnaitytės – tapybos ir grafikos darbai.

Paroda „Tyla ir šviesa. Sugrįžimai“ pristatoma kaip ekspozicija, susijusi su dvaro erdvėmis, jų vizualine aplinka, šviesos ir šešėlio santykiais bei šių elementų raiška vaizduojamajame mene. Pavadinime akcentuojamas sugrįžimo aspektas siejamas su autorių kūrybos ryšiais su eksponavimo vieta.

Parodos koncepcija susijusi su dvarų kultūrine aplinka, istoriniu kontekstu ir estetika. Tuo pačiu ekspozicijoje išryškėja ir kiti svarbūs aspektai: autorių darbus jungia modernistinės kūrybos tradicija, atsispindinti tiek tapybos, tiek grafikos darbuose.

Eksponuojami kūriniai perteikia skirtingus aplinkos vaizdavimo būdus. Juose fiksuojami įvairūs vizualiniai motyvai, kompoziciniai sprendimai ir plastinės raiškos formos, atspindinčios individualius meninės interpretacijos principus.

Parodoje pateikiami darbai rodo, kad vaizduojamajame mene realybė nėra tik atkuriama – ji taip pat transformuojama pasitelkiant menines priemones. Tapybos ir grafikos kūriniuose atsiskleidžia skirtingi objektų, erdvių ir reiškinių interpretavimo modeliai, grindžiami autorių kūrybine praktika.

Apie tapytojus

ANTANAS ANDZIULIS (g. 1960 m.) – tapytojas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 1984 m. baigė Lietuvos dailės institutą. 1986–1990 m. – tapybos dėstytojas Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikume. 1989–1991 m. – tapybos ir piešimo dėstytojas VDI Kauno skyriuje. 1991–1993 m. – tapybos mokytojas Kauno dailės gimnazijoje. Parodose dalyvauja nuo 1984 m. Pats apie save sako: „Po tapybos studijų savo darbuose bandžiau tęsti realių formų vaizdavimą realioje erdvėje. Greta to buvo simbolinio konstruktyvizmo etiudų. Bet abi kryptys neteikė pasitenkinimo. Fono ir figūros samprata ir noras atsitraukti nuo regimos natūros 1993 metais paskatino imtis ekspresyvios abstrakcijos. Tuo metu džiugino galimybė rinktis fono ir figūros vis naują spalvinį ir toninį kontrastą, greitis ir veiksmo energija, pasiliekanti tapytame lakšte. Tvarkos, aiškumo ir paprastumo paieškos 2010 metais virto geometrinės abstrakcijos darbais. Nuo tada pamėgau kvadratinį formatą, o tapyboje man labai svarbūs pasidarė du dalykai: stipri spalvinė įtampa ir jungtis tarp darbo konstrukcijos ir jam skirto pavadinimo.“

AUŠRA ANDZIULYTĖ (g. 1961 m.) – tapytoja, kurios abstraktūs darbai atsiranda natūros stebėjimo pagrindu. Kūryboje domina neapčiuopiamos, amžinos temos: per kintantį koloritą išreikšta šviesa, erdvė, judėjimo, laikinumo, amžino kitimo ženklai, harmonija. Kūrybai įtakos turi muzika, natūros stebėjimas. Plėtoja savitą tapymo manierą – intuityvia abstrakčia tapysena, jautriais spalviniais niuansais formuoja paveikslo erdvę. Dažniausiai tapo aliejumi ant skardos bei drobės. Lieja akvarelę. Sukūrė dailininko knygų, koliažų, kamerinių objektų, darbų tempera bei akrilu, pašto meno atvirlaiškių.

LAIMA DRAZDAUSKAITĖ (g. 1947 m.) – tapytoja, VDA KDF Tapybos katedros profesorė, gavusi daug tarptautinių ir nacionalinių apdovanojimų bei stipendijų. 1968 m. baigė Valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija). Nuo 1969 m. dirba mokytoja (nuo 1996 m. mokytoja-ekspertė) Kauno A. Martinaičio dailės mokykloje. 1993–2002 m. asistentė VDU Menų fakultete, nuo 1996 m. dėsto tapybą Vilniaus dailės akademijoje Kauno dailės fakultete.

Tapytoja yra dalyvavusi daugybėje grupinių parodų, visgi personalines parodas rengia kiek rečiau. Ji ypač jautri šviesos kokybei, galvoja konceptualias temas parodoms ir įdėmiai renkasi natūralios šviesos parodinį apšvietimą, juolab jog jos kūriniai kalba ne apie medžiaginį pasaulį, o trumpalaikius dalykus juose išreiškia žmogiškai drovus, meniškai valingas begalybės ir vilties teigimas… Be kolekcionierių, menininkės darbų yra įsigiję ir pagrindiniai Lietuvos muziejai.

AISTĖ JUŠKEVIČIŪTĖ (g. 1963 m.) – tapytoja, Lietuvos dailininkų sąjungos narė. 1983–1989 m. studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Parodose dalyvauja nuo 1988 metų. Nuo 1995 m. Dirba Kauno dailės gimnazijoje dailės mokytoja.

Menininkė savo kūryboje neretai tyrinėja žodžio semantinės reikšmės, spalvos simbolikos, paveikslo paviršiaus daugiaprasmiškumą. Be to, ją domina ir paveikslo paviršiaus daugiaplaniškumas: žiūrint iš toli, atrodo, kad paveikslo elementai išdėstyti vientisoje tapybinėje plokštumoje, o artėjant atsiskleidžia dar vienas ar keli erdvės planai, sudaryti iš linijų, štrichų, rašmenų, skaičių sekų, tarsi „iš vidaus“ pamatomas paveikslas įgauna naują prasmę…

GINTARAS KUŠLYS (g. 1962 m.) – tapytojas ir dailėtyrininkas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Tapo paveikslus bei rašo straipsnius, kuriuose tyrinėja nūdienę Lietuvos meno situaciją, yra paskelbęs eilę mokslinių tekstų, skirtų kultūros paveldo – meno kūrinių apsaugos ir restauravimo – tematikai, taip pat kuruoja parodas, organizuoja projektus ir t. t. 2003 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto Menų institutą, o 2004-aisiais už čia apgintą menotyros magistro diplominį darbą „Pažaislio vienuolyno sienų tapybos restauracija: paminklosauginis aspektas“ buvo įvertintas 2003 metų Lietuvos mokslų akademijos aukštųjų mokyklų studentų mokslinių darbų premija. 2010 m. jam buvo skirta Kauno miesto savivaldybės kultūros ir meno stipendija, o 2016 m. – Lietuvos kultūros tarybos individuali stipendija. Parodose dalyvauja maždaug nuo 1991 metų. Be menotyros straipsnių yra parengęs leidinį „Smūtkeliai: popklubas, 1969–1971“.

SERENA PEČIŪNAITYTĖ (g. 1976 m.) – grafikė, parodas rengia nuo 1991 m. 2001 m. baigė grafikos magistro estampo specialybės studijas Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 2020 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Jos kūryba – tai sausos adatos grafika, lino raižiniai, juodai balti ir spalvoti piešiniai popieriuje ir ant sienų, piešiniai knygų iliustracijose, spektaklių ir folkloro renginių dekoracijose. Menininkės kūriniuose galima išvysti ne tik meistrystę, atsiskleidžiančią per tradicinės grafikos techniką, bet ir su animalistika persipinančią mitologiją, fantastinius gyvūnų ar žmonių pasaulio motyvus ir pan. Jos parodos žinomos Lietuvoje, Slovėnijoje, Indijoje, Graikijoje, Indonezijoje. Ši autorė dažnai yra sutinkama tarptautiniuose pleneruose, meno simpoziumuose bei edukacijose.

Paroda veiks iki birželio 10 d.