Deivės civilizacija. Moteriškumas kaip tikrovės atspindys

Lietuvos meno scenoje nuo pat 2008 pasirodžiusi Kristina Kurilionok atsidavusi tyrinėja tapybą ir pasiekia originalių rezultatų, perteikiančių gilias bei sudėtingas temas. Menininkė didžiuojasi intensyvia parodine veikla Lietuvoje ir Europoje, kuri po 18-os darbo ir paieškų metų atvedė ją prie projekto, kurio neatsiejama dalis yra ši paroda, įgyvendinimo.

Deivės civilizacija. Moteriškumas kaip tikrovės atspindys, – teigia kuratorė Maria Rosaria Gallo, – tai 2020 metais užgimęs tapybos projektas, subrandintas menininkės interesų. Ji moteriškąjį archetipą išskiria kaip labiausiai charakterizuojantį Vakarų civilizacijos simbolį, tiria pagrindines jo reprezentacijas, kultūrinius poveikius, evoliuciją ir metamorfozes iki pat mūsų dienų. Autorė siekia užfiksuoti tą psichinį ryšį, kuris daro šį simbolį amžiną būtent per nepaprastą vaizdinių įvairovę istorijoje, kultūrose ir civilizacijose, jam tampant esmine mūsų mentalinės struktūros dalimi bei viena iš gyvybinių jėgų kuriant žmonijos visuomenę. Kristinos Kurilionok požiūryje moteriškasis archetipinis simbolis ir jį generuojanti energija tampa pagrindiniu filtru, leidžiančiu iššifruoti žmogiškąją tikrovę jos kultūrinėse, politinėse ir religinėse formose, o kartu ir egzistenciniu įrankiu, leidžiančiu puoselėti instinktyvų jautrumą, gebantį suvokti gyvybės šventumą už bet kokių atsitiktinumų ribų. Vizualinis rezultatas – tai platus ir įvairiapusis deivių bei šventų ir profaniškų moterų figūrų panteonas, besiremiantis Europos meno ir mitologijos tradicija. Menininkė savitai tyrinėja ikonografijas, simbolius ir patirtis – nuo archajinės bei religinės ikonografijos iki mitologijos ir Jungo archetipų, kol galiausiai priartėja prie simbolio identifikavimo su kūnu. Prie šventumo identifikavimo su pačia gyvybe.“

„Šios parodos atspirties taškas, – teigia menininkė Kristina Kurilionok, – yra Marijos Gimbutienės veikalas „Deivės civilizacija“. Jos archeologiniai atradimai galutinai pakeitė vyrišką žvilgsnį į senovę: tai, kas ilgą laiką buvo laikoma tik seksualumo objektu, pasirodė esanti Kūrėjos iš didžiosios raidės – universalaus moteriškojo prado – apraiška. Tai man tapo stimulu tyrinėti procesą, kurį vadinu „individualizacija“ – žmogaus identiteto formavimąsi, jo virsmą iš primityvaus biologinio vartotojo būsenos į kultūrą kuriantį subjektą.

Remdamasi M. Mamardašvilio įžvalgomis, kad civilizacija yra erdvė veiksmų laisvei ir tiesos kristalizacijai per sąmonę, bei J. Lacano mintimi, jog mūsų „Aš“ yra nuolatinės įtampos zona, kurioje siekiame savo „Aš“ paversti sferišku ir integruoti išsibarsčiusius būties fragmentus į visumą, aš priimu idėją, kad menas gali būti suprantamas kaip veidrodinis paviršius. Nors tikrovėje dažnai turime tenkintis tik prototipo šešėliais, būtent per kūrybą pasiekiame tai, ką Lacanas vadino savo vaizdinio numatymu (anticipacija). Šia prasme meninis vaizdas man tampa vieta, kur kasdienybėje suskaidyti kūnas ir dvasia vėl atranda trokštamą vienybę, sugrąžindami tą eidos, apie kurį kalbėjo Platonas.

Iš esmės, tyrinėdama moteriškuosius archetipus – nuo paleolito venerų iki šiuolaikinių figūrų – aš siekiu užfiksuoti Eidos: tą pirminį ir nesunaikinamą kodą, jungiantį žmonijos istoriją. Tapyba tampa „veidrodiniu paviršiumi“, kuriame žiūrovas gali atpažinti nematomas savo egzistencijos struktūras. Mano tapyba – tai šios simbolinės tvarkos paieška. Bandymas per archetipinius vaizdus sugrįžti į absoliučią pradžią, kur prasmė iškyla kaip netikėta, bet prigimtinė tvarka.“

Parodoje pristatomi darbai tampa moters archetipo paieškomis – tai bandymas apčiuopti jungtį tarp stingdančios logikos ir kunkuliuojančios intuicijos. Kultūrinio kodo kontekste, kuriame slopinama viskas, kas emocionalu ir nepavaldu loginei kontrolei ar protokolams, mano tikslas yra sukelti „terminį šoką“, primenant žiūrovui jo prigimtinę teisę į gilų, beveik pirmykštį jausmą – ekspresyvų gyvybingumą.“